Fotoalbumas „Abromiškių aura”
Autorius: Abromiškių reabilitacijos ligoninės gydytojas neurologas Vidmantas Mickevičius

Fotografuota 2005-2008 metais Abromiškių reabilitacijos ligoninė, jos aplinka.

 

 

Atvykę iš toli ir vietiniai pacientai nuo pat  1977-ųjų nuolat kalba, jog jau pirmąją minutę pajunta keistą, malonią į juos sruvenančią ir ramiai žvalinančią jėgą.

Iš kur ši aura kyla?

Ar ne iš legendinio grafų Pliaterių dvaro likučių Abromiškėse?

Gal ją palaiko nebylūs Girkalnių senkapiai, gal Elektrėnų mariomis užlietų kaimų ir ten ošusio Žvėrinčiaus miško dvasia?

O gal nuostabaus grožio nedidutis Orio ežeras, jo pakrantės, paslaptingoje rėvoje vinguriuojantis Graželenkos upelis, Šarkinės ir Šaltinių miškai?

… seniai seniai nuo maro išmirusio Girkalnių kaimo vėlės?

O mes, besidarbuojantys čia? Tikriausiai irgi esame jos paveikti, tik per darbus ne visada tą juntame ar prisimename.

Pamažu ir aš patikėjau čia plevenančia aura – geraja Abromiškių aura. Pradėjau auros ieškoti ir bandyti nufotografuoti: ryte, dar saulei netekėjus,

dienos metu dūzgiant kamanėms, lietui lyjant, bebudint nakties metu, siaučiant pūgai…

Bet aura, kartais beveik fiziškai juntama, – tik dvelkteli, lyg paerzindama, ir pavirsta debesėliu, staiga paraudusiu medžio lapu, saulės spinduliu arba pasislepia lietaus lašelyje, rūke, ežero gelmėje ar už medžių, nakties tamsoje…

Taip jos tebeieškau iki šiol.

Ir vis labiau įsitikinu, kad ieškoti vertėtų ne gamtoje, o darbuotojų kasdieniniame triūse ir pasišventime, jų kantrybėje, rankų šilumoje, besigydančių akyse bei širdyse, jų viltyje įveikiant negalią, džiaugsmo ašaroje vėl pradėjus žengti pirmuosius žingsnius ar vėl pradėjus kalbėti, nusivylimo kartėlyje, kai sunkiau sekasi.

Tačiau, abejodamas, ar sugebėsiu visa tai perteikti, vis atidėlioju ateičiai ir mieliau ieškau, fotografuodamas gamtoje aplink ligoninę.